Generic selectors
Tik tikslios atitiktys
Ieškoti pagal pavadinimą
Ieškoti tekste
Ieškoti tinklaraštyje
Ieškoti puslapiuose
Versija
neįgaliesiems

Klastinga liga susirgo būdama vos 13-kos ir nori padrąsinti kitus: buvo gėda apie tai net prasitarti

Straipsnio autorius
delfi.lt

Devyniolikmetė Roberta (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi – DELFI) pirmuosius depresijos simptomus pajuto būdama vos 13-kos metų. Kaip šiandien sako, ji iš karto suprato, kad kasdien kamuojantis liūdesys nėra tik laikinas ir greitai praeisiantis jausmas. Dabar apie ilgai kamavusią klastingą ligą Roberta kalba atvirai, nors dar visai neseniai apie tai aplinkiniams vengė net prasitarti.

Roberta pasakoja, kad 2017 metų rugsėjį, tik baigusi mokyklą, ji nedelsiant nusipirko lėktuvo bilietą į vieną pusę ir išskrido savanoriauti į kitą žemyną. Anot jos, ši kelionė jai galutinai padėjo atsikratyti nuo paauglystės persekiojusios depresijos ir suprasti, kad apie tai reikia kalbėti garsiai bei paskatinti kitus ieškoti pagalbos.

Šiandien Roberta ilgai gyvenimą gadinusią ligą jau vadina praėjusiu etapu. Kaip ji pati sako, išsikapstyti iš sunkios depresijos ir sėkmingai pabaigti mokyklą padėjo keli dalykai: profesionali psichologinė pagalba ir nenusigręžę artimiausi draugai. Tiesa, mergina pripažįsta, kad liga buvo tiek pažengusi, jog specialistų konsultacijas teko derinti su medikamentiniu gydymu.

Į pirmą signalą nesureagavo

Roberta, kalbėdama apie savo ligos pradžią, prisimena savo tryliktus gyvenimo metus, kai suprato, kad kasdien kamuojantis liūdesys nėra normalus. Taip, sako ji, jaustis vertė patyčios mokykloje ir komplikuoti santykiai su tėvais.

„Atsimenu, kai vieną dieną grįžau visa išsunkta namo. Aš visada turėjau problemų šeimoje ir tą kartą mama buvo dėl kažko nepatenkinta, bet aš atsisukau į ją ir pasakiau, kad noriu lankytis pas psichologą. Pamenu, kad buvo tokia tyla, ji į mane žiūrėjo, nusijuokė ir paklausė, ką aš čia nusišneku“, – pasakoja Roberta.

Devyniolikmetė mergina teigia, kad iki jos depresijos psichologinės problemos šeimoje buvo tabu: „Neva mes esame laimingi žmonės, mes turime maisto ant stalo, turime stogą virš galvos, mes visi sveiki, mums nieko blogo negali atsitikti, galime išvažiuoti atostogų, tėvai turi darbą ir viskas su mumis yra gerai. Dar man sakydavo, kad kiti net mamos neturi, kuriai galėtų pasiskųsti ir pasipasakoti, kaip blogai jaučiasi. Aš manau, kad visi nors kartą yra girdėję tokių komentarų“, – sako vilnietė.

Po šios neigiamos tėvų reakcijos Roberta nusprendė pati nueiti pas mokyklos psichologę, tačiau netrukus persigalvojo, nes išgirdo mokyklos koridoriuose kalbant, jog „tas, kur nuėjo pasikonsultuoti su psichologe, yra visiškas psichas“.

Pirmas vizitas pas specialistą: grįžo su trimis receptais

Mergina prisimena, kad rimčiausios problemos prasidėjo įstojus į prestižine laikomą Vilniaus gimnaziją. Kaip pati sako, įšokus į dar toksiškesnę aplinką ji patyrė didelį emocinį smurtą ir spaudimą ne tik mokykloje, bet ir namuose, kuriuose jos santykiai, ypatingai su tėčiu, tik blogėjo.

Paklausta, kas nulėmė apsisprendimą kreiptis pagalbos, Roberta atsakė, kad tai buvo dažnas karščiavimas ir prasta savijauta.

„Aš labai dažnai sirgdavau. Ir sirgdavau vos ne kiekvieną mėnesį, kai man prasidėdavo mėnesinės. Man tada pakildavo temperatūra iki 37 laipsnių, šlykščiai jaučiausi, labai skaudėjo gerklę ir atrodžiau kaip lavonas. Aš labai dažnai lankydavausi pas šeimos daktarę ir vieną kartą, kai emociškai jaučiausi labai blogai, aš jai pasakiau, kad man liūdna ir ji, išgirdusi, kad mano galvoje sukasi suicidinės mintys, per penkiolika minučių mane nusiuntė pas psichiatrę, kur buvo tikrai baisu“, – prisimena Roberta.

Mergina pasakoja, kad nuėjusi pas specialistę užtruko apie valandą, kol išsikalbėjo. Tačiau iškart po to poliklinikos darbuotoja, pamena ji, pasakė „gerai“, trumpam išėjo ir grįžo į kabinetą su trimis stiprių antidepresantų receptais. Vis dėlto Roberta tikina, kad džiaugiasi šiuo vizitu, nes jos mama, pamačiusi vaistų sąrašą, sureagavo ir pradėjo ieškoti dukrai profesionalios pagalbos.

Merginai esą prireikė nemažai laiko susirasti tinkamą psichologinę pagalbą. Anot jos, tik penkta psichologė, pas kurią apsilankė, suteikė tinkamą profesionalią pagalbą ir konsultaciją: „Vaistas, kuris man padėjo labiausiai, buvo psichoterapija, nors ir teko per keturis psichoterapeutus pereiti. Vienas išjuokė, kitas ignoravo, o kitas tiek durnų klausimų uždavė, pavyzdžiui, viena psichologė kažkodėl klausė manęs apie mano buto išplanavimą ir koks atstumas yra tarp mano ir tėvų kambario. Gal jai tai buvo svarbu, aš nežinau, bet jai taip pat labai patiko, kad aš geriu vaistus ir kai išrašė dar vienus papildomus, mama nusprendė surasti kitą specialistę“, – sudėtingas gydytojų paieškas prisimena Roberta.

Užsimiršti padėdavo žalingi įpročiai

Pašnekovė sako, kad dabar labai gėdijasi savo veiksmų dešimtoje ir vienuoliktoje klasėje. Anot jos, sunkiausia būdavo atsikelti iš lovos, pradėti dieną ir būti apsėstai minčių apie savižudybę. Robertai tuo metu esą atrodė, kad vakarėliai, alkoholis, cigaretės ir vaikinai buvo vienintelis džiuginantis užsiėmimas.

„Didžiausias dugnas buvo tada, kai nebegalėdavau nueiti į mokyklą, kai būdavau visiškai suparalyžiuota, kai aš nuolatos galvodavau apie savižudybę. Kiekviena mintis apie savižudybę mane artindavo prie to veiksmo, tačiau vizitas pas psichoterapeutę atitolindavo. Aš tiesiog gulėjau lovoje, aklai spoksojau į telefoną, žiūrėdavau visokius „Youtube“ video, bet nieko neatsimenu – tiesiog tuščiai leidau laiką. Buvo, kad nieko nevalgydavau, buvo, kad valgydavau labai daug ir atrodydavau kaip nėščia, tada pasižiūrėdavau į veidrodį ir vėl tris dienas badaudavau. Kai buvo labai prastai, neidavau į mokyklą, nes galvos plovimas atrodydavo per didelis darbas, būdavo, kad nenorėdavau net keltis ir eiti į tualetą.

Vaistų, kuriuos gėriau, veiklioji medžiaga padėdavo nuimti nerimą. Jie suteikė jėgų ir spyrį į subinę keltis ir eiti į mokyklą, bet aš turėjau tikrai labai baisią ir nenormalią priklausomybę nuo jų. Jeigu ryte pamiršdavau išgerti vaistų, tai vidury pamokų grįždavau namo, nurydavau vaistus ir griūdavau miegoti, nes negalėjau funkcionuoti. Be jų svaigdavo galva, pykindavo.

Kai sužinodavau, kad pas kažką vakarėlis, galvodavau „okei“, prisigersiu ir pasijausiu gyva. Aš dabar taip blogai dėl to jaučiuosi. Man reikėjo, kad kažkas fiziškai mane mylėtų ir tam man reikėjo alkoholio, cigarečių ir vaikinų. Čia buvo blogiausi sprendimai mano gyvenime, nes man sakydavo, kad nevaikštau į pamokas, tačiau lankausi visuose vakarėliuose. Aš šito labai gailiuosi, nes ne tik sau bloga dariau, bet ir daugeliui aplinkui“, – pasakoja Roberta, kuri šiuo metu sako jau visiškai nutraukusi raminamųjų ir antidepresantų vartojimą.

Tėvai mylėjo, bet nesuprato

„Aš visų taip pasiilgau! Netgi tų, kurių aš nepažįstu, bet labiausiai savo tėvų, o ypač mamos“, – šypsosi neseniai bilietą iš dabartinės gyvenamosios vietos atgal į Lietuvą nusipirkusi mergina. Ji tikisi grįžusi pakeisti santykius su tėčiu, su kuriuo pykdavosi labai dažnai ir, kaip pati sako, per tai iššvaistė labai daug laiko.

„Mano tėtis yra žodžio žmogus ir jis nemoka išreikšti emocijų. Aš žinau, kad jis sąmoningai man niekada nelinkėjo nieko bloga, bet, deja, jis man yra pridaręs labai daug blogų dalykų pats to nesuvokdamas. Kai buvau mažytė, gaudavau ir su diržu, ir su šlepete per užpakalį, ir kampe klūpėdavau su išjungta šviesa, kad tik man baisiau būtų. Aišku, aš buvau maištingas vaikas, pradėjau anksti rūkyti, vakarėliuose lankytis, gerti, slampinėti savame rajone ir mano tėvui tai nepatiko.

Antras dalykas – aš labai mažai padėdavau buityje, nes nenorėdavau būti namie. Aš žinojau, kad jeigu būsiu namie, tai ant manęs kas nors tikrai rėks. Jis su manimi nešnekėdavo ir ignoruodavo, o jei šnekėdavo, tai rėkdavo ir visaip pravardžiuodavo, kad išnaudoju motiną, kad lėksiu iš namų, kai man sueis 18 metų. Vis dėlto, aš negaliu pasakyti, kad jis prieš mane fiziškai smurtavo, tiesiog bandė šitaip išauklėti“, – pasakoja mergina.

Roberta prisimena, kad kartą psichoterapeutė pasikvietė jos mamą ir tėtį į seansą. „Sėdėjom kvadratiniame kambaryje kampuose vieni prieš kitus ir aš jaučiausi kaip katė, kuri įsprausta į kampą“, – ryškiai visą situaciją prisimena devyniolikmetė. Iki to įvykio Roberta sako maniusi, kad mama visada yra jos pusėje, kad bet ką dėl jos padarys – net išsiskirs su tėvu dėl savo dukros saugumo, tačiau suprato, kad klydo.

„Tas pusantros valandos susitikimas buvo baisiausias mano gyvenime. Tada aš supratau, kad mano mama ne visada mane užstoja ir pajaučiau, kad mano mama irgi nėra visada manimi patenkinta. Mes šnekėjomės ir galų gale ji pradėjo rėkti ne ant manęs, bet ant mano psichoterapeutės, o aš tiesiog visą laiką isteriškai verkiau.

Atsimenu, kad mama prašė psichoterapeutės įrodyti, jog aš jiems nemeluoju, kad man tikrai blogai, kad ji pateiktų kokį nors tyrimą, jog aš iš tikrųjų sergu, o ne manipuliuoju visais aplinkui. Tėvų akyse aš buvau tinginė, kuri tingi eiti į mokyklą, kuri tingi mokytis ir visą dieną guli lovoje“, – kalba pašnekovė..

Dabar Roberta tikina suvokusi, kad anksčiau nesuprasdavo savo tėvų, o jie nesuprasdavo jos. Ji sako, kad anksčiau jos akyse jie buvo monstrai ir taip elgėsi iš nežinojimo, ką su šita liga daryti. Anot jos, tai buvo juoda dėmė šeimoje, tačiau dabar ji esą baigėsi, nes tėvai jau supranta, kas yra depresija, kad tai – liga.

Sakyti aplinkiniams buvo gėda

Paklausta, kaip į žinią, kad mergina lankosi pas psichoterapeutę reagavo gimnazijos bendraklasiai, Roberta šypteli, kad niekas ilgą laiką išvis nežinojo, kad jai yra teikiama psichologinė pagalba. Ji svarsto, kad slėpti problemą privertė nepaaiškinamas vidinės gėdos jausmas.

„Man nesinorėjo sakyti. Aš net negaliu paaiškinti kodėl. Suprantu, kad apie tai reikia šnekėti, būtent dėl to aš ir kalbu su tavimi, ir tai tikrai neturėtų būti gėda ar stigma kažkokia. Kai tu sergi depresija, tu nesijauti vertas kažkieno pagalbos. Galbūt aš jaučiau kažkokią kaltę, kad sergu kažkokia psichologine liga, nors man mama ir tėtis suteikė gyvybę ir gyvenimą, man visos galimybės buvo paklotos po kojomis, kad esu sveika, guvi ir gyva prestižinėje gimnazijoje besimokanti mergina, turinti krūvą draugų, stogą virš galvos ir pinigų kišenėje“, – svarsto devyniolikmetė.

Dėl savo ligos Robertai teko kelias savaites praleisti Vaikų ir paauglių krizių intervencijos centre, o per visą gijimo laikotarpį ji sako patyrusi nesuskaičiuojamą kiekį panikos atakų. Iš klastingos ligos pinklių išsikapsčiusi mergina dabar svarsto, kad Lietuvoje labai daug žmonių psichologinio smurto vis dar nelaiko žalingu asmens sveikatai.

„Visi suvokia, kas yra fizinis smurtas, kad smurtauti yra negerai, tačiau žmonėms labai sunku suprasti, kad psichologinis ir emocinis smurtas, kai smurtaujama tikslingai ar netikslingai, irgi kenksmingas“, – tikina pašnekovė.

Žmonės liūdesį vis dar maišo su depresija

Psichologas Antanas Mockus sako, kad žmonės dažnai ilgalaikę depresiją maišo su trumpalaikiu liūdesiu, kuris atsiranda reaguojant į tam tikrus įvykius ir situacijas. Jis teigia, kad dėl to yra nuvertinami tikrieji depresijos atvejai ir į juos tinkamai nereaguojama.

„Žmonės dažnai liūdną nuotaiką arba liūdesį maišo su depresija, kuri yra liga. O maišo todėl, kad liūdna nuotaika yra viena iš depresijos simptomų. Vis dėlto, žmonės neatkreipia dėmesio į tai, kad depresija nėra vien tik liūdna nuotaika. Tai yra ir fiziologiniai simptomai, pavyzdžiui, nuovargis, apetito padidėjimas/sumažėjimas, miego sutrikimas, seksualinio potraukio sumažėjimas ir kt. Depresija apima visą gyvenimą, paveikia ne tik kasdienę veiklą, bet ir darbą, visus pomėgius.

Kitas dalykas – depresija sergančio žmogaus nebeveikia aplinka, kitaip nei liūdno žmogaus, kurio nuotaika pasitaiso pasikalbėjus su artimaisiais, papramogavus ar kitaip prasiblaškius“, – kalba specialistas. Anot jo, depresija sergantis žmogus nuolatos jaučiasi liūdnas, nerimastingas ir nepilnavertis ilgiau nei dvi savaites, o ne kelias dienas.

Negydomos depresijos pasekmės

„Pasekmės būna įvairios. Būna, kad žmona suserga pogimdyvine depresija, užsidaro ir liūdi. Pati moteris nesupranta, kad jai depresija, o jos vyras irgi nesupranta. Tada vyras galvoja, kad moteris jo nebemyli, nebenori bendrauti ir galų gale išsiskiria – taip išyra šeimos.

Dažnai depresija nėra pagrindinė savižudybių priežastis, bet tai labai susiję. Sunkesnėje būsenoje žmogus galvoja apie savižudybę, todėl, jeigu depresija negydoma, mintys stiprėja ir krizės ištiktas žmogus gali pakelti prieš save ranką. Be to, žmonės praradę energiją gali prarasti ir darbą, socialinį gyvenimą, kadangi jų nebedomina ankstesnė veikla“, – teigia A. Mockus.

Jo nuomone, asmuo sergantis lengvesnės formos depresija, gali susitvarkyti ir pats – gali dirbti, turi energijos kažkur nueiti, užsiima fiziniu aktyvumu ir t.t. Tačiau, anot jo, žmogus, sirgdamas sunkios formos depresija, net ir norėdamas, be kitų pagalbos nebepajėgtų sau padėti.

Norėdami pamatyti pagalbos linijos, spauskite čia.

Straipsnio autorius:
Dalinkitės
Share on facebook
Share on linkedin
Share on email

Susiję straipsniai

Vyrų krizių įveikimui būtinas didesnis dėmesys

Susidurti su sunkiais išgyvenimais – bendražmogiška patirtis. Tačiau šiandieninėje visuomenėje …

Vis daugiau lietuvių išgirsta šią diagnozę – nerimo sutrikimas: kaip jo išvengti ir su juo kovoti?

Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį nerimo sutrikimų …

Klastinga liga susirgo būdama vos 13-kos ir nori padrąsinti kitus: buvo gėda apie tai net prasitarti

Devyniolikmetė Roberta (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi – DELFI) …

Ragina nedelsti: šios ligos mastai Lietuvoje gali būti pavojingai dideli

Statistika rodo, kad Lietuvos žmonės lyginant su kitomis Europos šalimis …

Nekaltas žaidimas pavirto tragedija: Jokūbas papasakojo, kaip atrodo dugnas, kai žemiau kristi jau nebėra kur

Nekaltas žaidimas pavirto tragedija: Jokūbas papasakojo, kaip atrodo dugnas, kai žemiau kristi jau nebėra kur

Azartiniai žaidimai – viena iš dažniausių priklausomybių pasaulyje. Ji, kaip …

Gydytoja pulmonologė: elektroninės cigaretės – tai ta pati priklausomybė, o ne kelias mesti rūkyti

Pagal mirtingumą pasaulyje šiuo metu pirmauja širdies ir kraujotakos sistemos …

Ar geriate per daug: du paprasti būdai pasitikrinti

Socialiniuose tinkluose spalį karaliavo grotažymė „Sober for October“ (ang. blaivus …

16-kos pirmąkart alkoholio paragavęs Rimvydas: jaunimui ne į zoologijos sodą ekskursijas reikia organizuoti

Kartais gyvenime duris uždaryti tenka net 30 kartų. Tol, kol …

Klinikinės toksikologijos gydytojas šiuolaikinės kanapės prilygsta katei maiše, neigiamai veikia intelektą

Kanapės ir jų vartojimas – šiuo metu viena labiausiai aptarinėjamų …

Jaunimo dieną – apie „Jaunimo liniją”

Balandžio 24-oji – Tarptautinė jaunimo solidarumo diena. Ją minime neįprastoje …

Sužinok, kaip padėti sau

Viskas, ko reikia pirmam žingsniui žengti
Psichologinės pagalbos įstaigos

Psichologinė pagalba

Organizacijos, kurios gali suteikti informacijos
ir pagalbos

Pagalbos linijos

Pagalbos linijos

Telefono numeriai, kuriais gali paskambinti,
kai reikia pasikalbėti

Geros nuotaikos patarimai

Keletas paprastų patarimų, kurie
padės auginti laimės pojūtį

Išoriniai resursai

Rekomendacijos ir kita

Savipagalbos programėlės ir naudingas
interneto turinys

Dėkojame, užklausos forma pateikta sėkmingai

Skip to content