Persileidimo ir kūdikio netekties jausmą gali patirti bet kuri moteris. Net apie 25% nėščiųjų patiria persileidimą, dažniausiai tai įvyksta per pirmuosius 3 mėnesius.
Paprastai nėščia moteris gana greitai užmezga ryšį su labai artimai su ja susieta naujo vaikelio gyvybe, tad staiga nutrūkus šiam ryšiui, netektis emociškai yra išgyvenama kaip artimojo mirtis ir gali paliesti ne tik mamą bet ir jos šeimos narius, artimuosius. Kuo intensyvesnį ryšį su vaikeliu moteris jaučia, tuo skaudesnis būna praradimo jausmas ir gedulo išgyvenimas. Dažnai yra manoma, kad laikui bėgant liūdesys palengvės arba iškarto praeis jei moteris dar kartą pastos. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad kai kurios moterys bei jų antrosios pusės gali gedėti daug ilgiau, net ir vėliau gimus sveikam vaikui.
Paprastai ankstyvoji netektis būna apsunkinta aplinkinių, o neretai ir pačių artimiausiųjų nesupratimo, kurie mano, kad priežastis gedėti yra per menka. Tai verčia moterį užsidaryti, bijoti parodyti, bei vengti išreikšti savo išgyvenimus. “Guodžiama” tuščiomis frazėmis (“Nieko nepadarysi”, “taip jau būna”, “gerai, kad dabar, o ne vėliau”, “turėsi dar kitų vaikų”, “o mano draugei buvo taip” ir pan.), moteris išgyvena neatitikimą tarp to, ką ji jaučia ir to, ką sako kiti.
Patyrus persileidimą ankstyvojoje stadijoje prie šios jausmų sumaišties dažniausiai prisideda dar ir stiprus kaltės jausmas: kodėl man, kur mano klaida, gal reikėjo elgtis kitaip? Iki smulkiausių detalių moteris analizuoja įvairias situacijas ir savo elgesį tarsi nevalingai ieškodama įkalčių. Tai labai kankinanti patirtis, todėl be kitų pagalbos moteriai labai sunku išeiti iš savigraužos būsenos.
Vaiko netektis vėlesnėje stadijoje
Vaikelio netektis trečiąjį nėštumo trimestrą arba tik jam gimus ypač skausminga, nes ir pati moteris, ir visa šeima jau būna pasiruošusi naujo šeimos nario atėjimui. Negimusio vaikelio netektis šiuo laikotarpiu labiau akivaizdi, labiau pastebima išoriškai, todėl dažniausiai moteris iš artimųjų sulaukia ir daugiau užuojautos, nei patyrusi ankstyvąjį persileidimą.
- I etapas
Kiekvieną emociškai reikšmingą netektį žmogus išgyvena gedėdamas. Gedėjimas yra procesas, jo neįmanoma kažkaip dirbtinai pagreitinti. Pradžioje moteris ar abu tėvai patiria šoką, tuštumos pojūtį, atitrūkimą nuo realybės, negalėjimą patikėti tuo, kas įvyko, fakto neigimą, protestą. Sunku susikaupti, realiai vertinti situaciją ar priimti sprendimą. Tai sąstingio ir bejėgiškumo būsena, nors viduje išgyvenamos labai prieštaringos emocijos, kurios bet kada gali prasiveržti pykčiu ar kaltinimu, nukreiptu į gydytojus, neteisingą pasaulį, Dievą, save. Ši pirmoji, šoko ir nevilties, stadija yra labai sekinanti. Vėliau ateina suvokimas, kad vaikelio iš tikrųjų nėra, tačiau tai dar ne susitaikymas. Pykčio, kaltinimo, protesto jausmai dažniausiai grįžta tuo metu, kai vaikelis turėjo gimti arba per mirties metines.
- II etapas
Tolimesnėje gedėjimo stadijoje išgyvenamas stiprus ilgesys, nuolat sugrįžtantys prisiminimai iš to laiko kai moteris dar laukėsi. Gyvenama tarsi nuolatinėje įvykio akivaizdoje, bet vis sugrįžtama į praeitį iki tos lemtingos dienos. Moteris daug galvoja apie vaikelį. Nors tų dviejų realybių – buvusios ir esamos – išgyvenimas kelia didelį skausmą, ji vis bando rasti priežastį, kaltininką savo aplinkoje arba kaltina save. Moteris tampa konfliktiška, jai būdingi kontrastingi jausmai: nuo pykčio iki apatijos. Tokiu būdu ji nesąmoningai grumiasi su vienatvės ir beprasmiškumo jausmu. Tai skausmingas vidinės atramos ieškojimo laikas, o tai yra labai svarbu, nes jo išgyvenimas padeda moteriai eiti į priekį. Šioje stadijoje moteriai taip pat gali prasidėti įvairūs psichofiziniai sutrikimai: nemiga, galvos skausmai, apetito bei širdies ritmo sutrikimai. Kai kurios moterys išgyvenamą beprasmybės jausmą bando kompensuoti mintimis apie naują pastojimą ir taip atrasti prasmę. Kitos, atvirkščiai, bijo net pagalvoti apie tokią galimybę.
- III etapas
Dar vėlesnėje netekties įveikimo stadijoje moteris visiškai aiškiai suvokia praradimo tikrumą. Nebelieka iliuzijų. Ji tarsi kapituliuoja, pripažįsta, kad realybė yra tokia, kokia yra. Šiuo laikotarpiu ji gali patirti įvairias liguistas būsenas – bejėgiškumą, prislėgtumą, beprasmybės jausmą, bet kokio aktyvumo praradimą, stiprų norą izoliuotis, užsidaryti, neįsileisti kitų į savo vidinį, o neretai ir išorinį pasaulį. Gali pasireikšti depresijos požymiai, sustiprėti įvairūs psichofiziniai sutrikimai.
Kuo daugiau moteris gauna palaikymo ir supratimo šeimoje, tuo saugiau ji įveikia visas gedėjimo stadijas. Neretai reikalinga ir profesionalų pagalba, kurios dėka moteris po truputį ima atgauti gebėjimą matyti situaciją realiai, atsistato emociniai ryšiai ir santykiai su aplinkiniais. Moteris atranda naują santykį su negimusiu vaikeliu, kitaip išgyvena prisiminimus apie jį. Todėl labai svarbu nebėgti nuo skausmo, neužgniaužti jo savyje, bet jį išgyventi, išgedėti, išverkti, išsikalbėti, dalintis skausmu su kitais, kalbėtis apie tai su psichologu. Nuolatinis grįžimas prie sunkios patirties ir jos išsakymas padeda lengiau išgyventi skausmą ir nukeliauti į susitaikymą. Yra šeimų, kurios dalinasi savo išgyvenimais su kitomis, patyrusiomis vaikelio netekties skausmą, šeimomis. Taip pat gijimo procese labai svarbu suteikti vaikeliui vardą, prisiminti jį per gimtadienius.
Kiek tęsis liūdesys?
Kiekviena moteris, kiekviena šeima savo skausmo kelią nueina savaip ir savo tempu. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Paprastai netekties skausmo ciklas tęsiasi maždaug iki dviejų metų, tačiau kai kuriais atvejais gali tęstis ir ilgiau. Todėl svarbu, kad skausmas būtų išgedėtas, įveiktas ir būtų užkirstas kelias kitų psichologinių sutrikimų vystymuisi.
Parengta bendradarbiaujant su Krizinio nėštumo centru ir gyd. Zita Alseikiene
