Įvykiai keliantys grėsmę sveikatai ir gyvybei

Įvykiai, keliantys grėsmę gyvybei, gali būti tokie netikėti ir šokiruojantys, jog jie drastiškai pakeičia žmonių pasaulio suvokimą. Asmuo pradeda jaustis tarsi kiekvieną akimirką jo kažkas tykotų, jog nelaimė gali bet kuriuo metu vėl pasikartoti. Kiekvieną asmens žingsnį lydi nuolatinis budrumas ir nerimas, neleidžiantis atsikvėpti ar atsipalaiduoti. Kartu su šiuo nerimastingumu pasireiškia ir įkyrūs atsiminimai bei košmarai. Mintys apie nelaimingą atsitikimą nuolat užplūsta asmens sąmonę. Jis ryškiai prisimena įvairius vaizdinius, regėtus įvykio metu, prisimena kūno pojūčius bei baimę, pyktį ar bejėgiškumą, kurį jautė tuo metu. Jis negali nustoti galvoti apie tai, kaip elgėsi, permąstyti kiekvieną savo judesį, žodį, kurį ištarė. Jį kankina mintys, jog viskas galėjo būti kitaip, jei tik būtų nedaręs vieno ar kito dalyko, jei tik būtų nepasirinkęs tądien sėsti už vairo ar išeiti pasivaikščioti. Šiuos atsiminimus bei mintis gali iššaukti net menkiausi dalykai, kurių asmuo pats gali nesuvokti. Šis iššaukiančių dalykų nežinojimas taip pat kelia papildomą nerimą, kuris gali priversti žmogų vengti bet ko, kas nors šiek tiek susiję su nelaimingu atsitikimu.

Dažnai nelaimingą atsitikimą išgyvenusį asmenį taip pat kamuoja kaltės bei gėdos jausmas. Jis jaučiasi tarsi tai, kas jam atsitiko, yra jo paties kaltė, kad tai yra jo asmeninė yda, kurią jis privalo slėpti. Šis jausmas ypač stipriai pasireiškia tais atvejais, kai nelaimingo atsitikimo metu žūsta kiti asmenys. Tokiomis aplinkybėmis žmogus gali galvoti, kodėl jis išgyveno, o kiti ne, gali manyti, jog jis mažiau nusipelnė likti gyvas ir dėl to jausti kaltę. Be kaltės, gėdos ir nerimo jausmų, dažni jaučiami depresijos išgyvenimai, kurie pasireiškia per žmogaus nenorą užsiimti kasdiene veikla, intereso tuo, kas anksčiau teikė malonumą, praradimu, dėmesio sutelkimo problemomis, sutrikusiu miegu, mityba, žemu emocionalumu, nuolatiniu verkimu bei dirglumu. Galų gale, asmens patirtas nelaimingas atsitikimas ir jį lydintis psichologiniai išgyvenimai neretai priverčia jį jaustis izoliuotu nuo artimųjų. Tarsi jį ir jam artimus žmones skirtų didžiulė, neperkopiama siena. Dėl to, kad jis jaučiasi nesuprastas arba slegiamas gėdos bei kaltės, asmuo gali vengti bet kokio kontakto su kitais, o šiems bandant priartėti – juos atstumti. Toks artumo bei kontakto su kitais vengimas taip pat neišvengiamai pasunkina pačio nelaimingą įvykį išgyvenusio žmogaus gerovę ir stabdo jo psichologinį atsigavimą.

Vienos iš dažniausiai nutinkančių traumuojančių įvykių yra autoavarijos. Be anksčiau minėtų daugeliui nelaimingų atsitikimų būdingų pasekmių, po autoavarijų asmenys dažnai pradeda bijoti įvairių su kelionėmis bei eismu susijusių dalykų. Pavyzdžiui, asmuo gali jausti didelę įtampą keliaudamas, sėdėdamas automobilyje, važiuodamas dviračiu ar skrisdamas lėktuvu. Jis gali pradėti vengti bet ko, susijusio su jo patirtu nelaimingu eismo įvykiu. Kartais išsivysčiusi fobija būna tokia stipri, jog žmogus visai nustoja keliauti transporto priemonėmis. Tai sukelia daug nepatogumų, nes tokiu atveju gali pasidaryti beveik neįmanoma nuvykti į darbą, mokymosi įstaigą ar pas gydytoją.

Trauminis įvykis, tikslingai sukeltas kito žmogaus, gali sukelti daug stipresnius psichologinius sunkumus nei atsitiktinis nelaimingas įvykis:

• Nukentėjusieji dažnai jaučiasi tarsi jie patys būtų kalti dėl to, kas jiems atsitiko. Tarsi kokia jų pačių asmeninė savybė ar kažkoks specifinis jų elgesys iššaukė nusikaltimą. Net ir racionaliai suvokiant asmeninės kaltės nebuvimą, šis jausmas gali neišnykti
• Neretai šalia kaltės jaučiamas ir gėdos jausmas, kuris gali kilti dėl paties įvykio, vidinio įsitikinimo, kad kažkoks elgesys ar išvaizda išprovokavo smurtautoją, negalėjimo apsiginti ar pasipriešinti
• Dažnai nukentėjusieji atsitraukia nuo artimųjų ir draugų, nes mano, jog kiti nepatikės, kad jiems taip nutiko, pradės apie juos prasčiau galvoti arba menkins įvykio fizines ir emocines pasekmes. Šios baimės dažnai neleidžia kreiptis pagalbos, pranešti apie įvykį pareigūnams

Fizinis ar seksualinis išpuolis gali smarkiai paveikti nukentėjusio asmens pasaulio suvokimą, ypač požiūrį į kitus žmones bei tarpasmeninius santykius. Asmuo, patyręs išpuolį, gali nustoti matyti kitus žmones kaip patikimus ir nekeliančius grėsmės. Kiekvienas socialinis susidūrimas jam gali atrodyti kaip pavojingas ir vengtinas. Kurti santykius su žmonėmis gali pasirodyti nebeįmanoma. Tai ypač pasireiškia tais atvejais, kai išpuoliai kartojosi ilgesnį laiko tarpą, buvo sukelti artimų žmonių. Žvelgiant iš išorės, tokius jausmus išgyvenantis žmogus gali atrodyti šaltas ar net agresyvus, tačiau reikia suprasti, kad tai yra tik traumuojančio įvykio pasekmė. Patyrę seksualinio pobūdžio išpuolį žmonės gali pradėti vengti lytinių santykių ar net romantinių santykių bijodami, jog šie jiems primins apie išpuolį. Retais atvejais, kitų žmonių baimė po išpuolio gali išaugti iki fobijos išeiti iš namų ar kitų pažįstamų erdvių.

Asmenys, patyrę intymių partnerių smurtą, yra ypač pažeidžiami. Dėl ilgai trukusio smurto asmuo gali save laikyti nevertu artumo, meilės ar šilumos. Gali jaustis nepajėgus funkcionuoti pasaulyje, priklausomas nuo smurtaujančio partnerio. Taip pat jausti stiprią gėdą ir kaltę dėl patiriamų išpuolių.