Sveikata – tai žmogaus gyvybės ir būties galia, leidžianti kurti gyvenimą, jausti, mąstyti, veikti, išpildyti save. Todėl sveikatos sutrikimas, sunkios ligos diagnozė neabejotinai sukelia krizę, išjudina egzistencinius klausimus, sukelia pasimetimo, sumaišties jausmą. Tai, kas buvo aišku, svarbu ir įprasta, praranda stabilumą, užvaldo nežinomybė, kyla klausimai: Kas dabar bus? Koks gydymas? Kaip tai ištversiu? Ar aš pasveiksiu? Kodėl būtent dabar? Kodėl man? Kaip nuo šiol pasikeis mano gyvenimas?..
Perėjus kelią nuo sunkios ligos diagnozės iki priėmimo to, kas nutiko ir kas bus, žmogus keliauja gyvenimo keliu jau kiek kitaip, nes susidūrimas su liga labai aiškiai primena žmogaus pažeidžiamumą, būties laikinumą, paskatina susimąstyti apie mirtį, kuri, nors visada šalia, paprastai atitolinama kaip nereali, neapčiuopiama, esanti ten kažkur…
Mintys apie mirtį sukelia daug neigiamų emocijų, stiprų nerimą, baimę ir žmogus siekia išvengti tokių skaudžių išgyvenimų, atsiriboti nuo to. Tačiau priešingai, gyvenimo laikinumo apmąstymas galėtų padėti įsisąmoninti ir pilnavertiškai išgyventi kiekvieną duotą gyvenimo akimirką.
Mirtis yra neišvengiama gyvenimo dalis, visuotinė, vienijanti žmoniją, tačiau tuo pat metu tai labai intymi patirtis, leidžianti išjausti save, patirti buvimą čia ir dabar, susijungti su viskuo, kas gyva – žmonėmis, gamta, visata. Šioje žemėje visa, kas ateina ir praeina – mintis, diena, darbai, gyvenimas. Taigi, mirtis mus atveria giliausioms transformacijoms, kuomet priimant likimą, žmogui išlieka galimybė atsiskleisti visomis geriausiomis savybėmis ir tokiu būdu neišvengiamybę paversti prasminga pilnatve.
Kai mirties negalime išvengti, visuomet išlieka pasirinkimas, kaip mirtį pasitiksime – nusivylę, pikti, viskam abejingi ar susitelkę nuveikti kažką prasmingo.
Vertybės
Mirties akivaizdoje galime aiškiai išskirti, kas tampa nevertinga ir kas išties svarbu. Dažnai vertės netenka materialūs dalykai ir išauga dvasinės vertybės. Ir nors tuo metu jaučiame užuojautos poreikį, tuo pat metu galime kiek atsitraukti nuo savo vidinių išgyvenimų ir patys atverti savo širdį kitiems, apdovanoti juos meile, atjauta, ugdytis ir išlaikyti vidinę ramybę. Kančia nėra būtina sąlyga surasti gyvenimo prasmei, tačiau prasmė yra kiekvienoje kančioje – tai žmogaus augimo galimybės. Iš mirties galime mokytis visi, jei esame jai atviri.
Ar drąsu žvelgti mirčiai į akis? Kažin. Panašiai kaip žiūrėti į saulę, kiek ilgai tai ištvertume. Tik ar reikia į ją žiūrėti nuolat, gal tiesiog saulės šviesoje ar mirties akivaizdoje priimti kylančius egzistencinius klausimus, įvardinti savo baimes, susivokti, kas svarbiausia šiuo metu, ko dar norėčiau ir ką galiu šiandien.
Bejėgiškumas
Iki susitaikymo su mirtimi žmogus dažnai išgyvena bejėgiškumo, neteisybės jausmą, norą gyventi, kai dar tiek nebaigtų dalykų. Tai kelia pyktį, nepasitenkinimą, išliejamas apmaudas, nepagrįsti reikalavimai kitiems ir tai labai apkartina esamą laiką. Arba priešingai, žmogus atsitraukia, panyra į beprasmybės jausmą, abejingumą, apatiją, nors gyvenimas dar tęsiasi. Pažvelkite ne mirčiai, o gyvenimui į akis! Išnaudokite visas dabarties galimybes. Kaip gėlės, kurios nepriklausomai nuo žydėjimo trukmės ir laikinumo, išsiskleidžia visu savo grožiu, suteikdamos galimybę jomis gėrėtis.
Tokį mirties neigimą dažnai jaučia ir artimieji, o jų skausmas dėl ateities praradimo jau iš anksto apsunkina dabartį. Baimė, kaip neištvers brangaus žmogaus netekties, negalės likę vieni gyventi, didina jų pačių ir išeinančiųjų skausmą. Tad įsiklausykite, kokią žinutę savo brangiam žmogui siunčiate, ir ką norėtumėte bei galėtumėte išsakyti, kaip palengvinti likusį jo gyvenimo kelią.
Šiame kelyje svarbus tarpusavio santykių aspektas. Artėjant saulėlydžiui, skausmingai reaguojama į neišspręstus, probleminius ryšius su artimaisiais, kitais žmonėmis arba tų ryšių nebuvimą. Baiminamasi, kaip likę vaikai, sutuoktiniai, tėvai, kiti brangūs žmonės gyvens arba liūdima, kad nebematys jų ir jų gyvenimo įvykių. Šis prisirišimas ar vienatvė sukelia daug kentėjimo. Tačiau savo kančios priežasčių įsisąmoninimas leidžia keisti tai, kas įmanoma – galbūt kažkam atleisti, atsiprašyti, susitaikyti, išsakyti svarbiausius žodžius. Jei esate vienas, gal galite pasidalinti savo buvimu ir šiluma su tais, kas šalia, aplink, kam to reikia. Gal kartu bus lengviau ir drąsiau, o gal dar atrasite netikėtų patirčių, išjausite bendrystę, geranoriškumą, gal net visa apimančios besąlyginės meilės jausmą. Juk šioje žemėje verta patirti visa, kas įmanoma.
Toks pats kvietimas galioja ir artimiesiems – apmąstykite, kas dar labai svarbu šioje artimojo egzistencijoje. Galbūt svarbu kažką išsakyti, paklausti, išgirsti, galbūt anksčiau neišklausyti pasakojimai šiandien įgautų kitą prasmę. Galbūt galite kažką suteikti, išpildyti, o gal tereikia pabūti šalia. Atidumo tam, kas vyksta, atjautos brangiam žmogui, nuoširdumo žodžiuose, be skausmo akyse, užuot gailėję ir gailėjęsi išgyvenkite šiandienos pilnatvę.
Sąžinės reikalai
Kartais susitaikymą su mirtimi apsunkina gyvenimo peržiūra, jeigu kyla nepasitenkinimas savimi ir savo gyvenimu, jei žmogus jaučiasi kažko svarbaus nenuveikęs, jei iškyla neužbaigti sąžinės reikalai, negalėjimas sau pačiam atleisti klaidų, priekaištai dėl gyvenimo įvykių, nelaimingumo jausmas. Jei kažkuriuo metu leistumėte sau pastebėti, kad įsivyravo neigiamos mintys, dažniausiai sukeliančios savigraužą, savigailą, tuomet galėtumėte leisti pajausti sau atjautą, apkabinti save ir paguosti, kad gyvenimo kelyje teko patirti tiek sunkumų, išgyvenimų, klaidų ir nesėkmių. Ir gal tuomet galėtumėte išmintingai sau priminti, kad yra žmogiška klysti, prarasti, netikėti, nežinoti, nepajėgti, ir kad nei vienas nesame tobulas.
Kiekvienu savo praeities momentu darėte tai, ką tuo metu galėjote, kaip tuo metu žinojote, supratote. Tai buvo tuometinė jūsų patirtis, kuri neprilygo dabartinei. O kiekviena skaudi patirtis jus kažko mokė, keitė, augino. Tai jūsų gyvenimo kelias, tik kol kas labai vienpusis, todėl labai geranoriškai savęs paklauskite: o kas mano gyvenime nutiko gero, gražaus, ką girdėjau kitus sakant apie save, ko nesigailiu, kas buvo verta? Dažnai neigiami dalykai išryškinami labiau nei teigiami, todėl prasminga sau priminti, kad gyvenimas įvairiapusis.
Nenuvertinkite mažų, bet prasmingų dalykų ir nekelkite sau nerealių reikalavimų. Didžioji žmonijos dalis nėra genijai, sukūrę pasauliui kažką ypatingą. Kiekviena, kad ir kokia maža esybė, yra labai svarbi dalis visuminėje pasaulio dėlionėje, užpildanti būtent savo vietą. Vadinasi kiekvienas esame ten, kur esame labiausiai reikalingi.
Taigi, jūs savo aplinkoje, galbūt nesusimąstydami apie tai, skleidėte ir tebeskleidžiate save kaip žmogų, galintį atjausti kitą žmogų, per žodžius skleisti savo išmintį, per veiksmus – savo indėlį į kiekvieną dieną, kaip pamatą ateičiai. Visa tai tarsi bangos, vilnijančios tolyn, kol tampa nematomos, savo kelyje paveikiančios visa, kas sutikta. Ir šis poveikis persiduoda ištisoms kartoms… Tai leidžia pergalvoti žmogaus baigtinumo ir buvimo kasdienybėje prasmę.
Galime sau leisti priimti tokią idėją, kad žmogus save įprasmina, palikdamas proto ar rankų darbo kūrinį, perteikdamas dalelę savęs kitiems, savęs dalelę vaikuose ir, galų gale, pats tapdamas gyvosios gamtos dalimi, materija naujai gyvybei. Toks amžinas gyvybės ratas žemėje.
Kas laukia mūsų anapus?
Ir, be abejonės, kiekvienam žmogui egzistencinį nerimą kelia klausimas: o kas mūsų laukia anapus? Tas noras žinoti – tarsi saugumo siekis, nes nežinia dažniausiai kelia baimę. Tačiau, nežinia taip pat gali kviesti atvirumui transcendentinėms patirtims. Iš nežinios atėję išeiname į nežinią, iš kur atėję ten sugrįžtame. Taigi, atrodo baiminamės to, kas jau buvo?..
Galbūt šias baimes kai kam palengvintų tikėjimo tiesos ir apeigos, kai kam dėkingumo pajautimas už galimybę tarp dviejų nežinių patirti gyvenimo dovaną. Kai kam palengvėtų užbaigus žemiškus reikalus, kai kas atrastų sau svarbius pasirengimo ritualus. Tinka viskas, kas padėtų įsisąmoninti būties laikinumo prasmę ir pačią svarbiausią tiesą: kol esu čia, vis dar kuriu gyvenimą!
Parengta bendradarbiaujant su Vilma Stundžiene ir gyd. Zita Alseikiene
