Sunki diagnozė

Pačią pirmą akimirką, išgirdus žinią, patiriamas šokas, pasimetimas, nerimas, baimė prarasti savo artimą. Dažnai siekiama emocijas užgniaužti, baiminamasi, kaip „teisingai“ sureaguoti apsaugant jį. Apima nerealumo jausmas, kyla sumaištis, palaipsniui suvokiant, kad tai, kas nutiko, griauna įprastą gyvenimą, kad daug kas keisis, ir nežinia kas bus.

Kaip padėti sau: neneikite, neslopinkite savo emocijų, kalbėkitės su kitais šeimos nariais, pasidalinkite savo nerimu, baimėmis, tai gali jus suartinti ir sustiprinti, suteikti vieni kitiems palaikymą. Jei esate vienas, dalinkitės su tais, kas gali jus išklausyti, padėti. Nesistenkite pats vienas su viskuo susitvarkyti, priimkite pagalbą iš šalies, tai tikrai nesumenkins jūsų stiprybės, kurios šiame kelyje prireiks.

Toliau laukia apsauginė neigimo reakcija, kuomet suvokiant, kas vyksta, atsisakoma (nesąmoningai) tai priimti. Šiame etape artimieji gali visais įmanomais būdais ieškoti pačių geriausių specialistų, kurie pateiktų kitokį vertinimą ar pasiūlytų „tikrai veiksmingą“ gydymą, vis skatindami keliauti pas garsius gydytojus, alternatyvios medicinos specialistus, visus, kas žada „stebuklingus“ gydymo būdus. Įsitraukia į tai patys ir įtraukia savo susirgusį artimąjį, kuriam tuo metu labiau reikėtų aiškios krypties, susitelkimo ir palaikymo.

Kaip padėti sau: tokiu metu prasminga visiems kartu pasikalbėti apie savo nerimą ir sunkumus priimti tai, kas nutiko, apie tikėjimą stebuklingu gydymu ir racionaliai apsvarstytą gydymo pasirinkimą. Išties verta susirinkti žinias apie įvairias galimybes, tik patartina atsižvelgti į moksliniais tyrimais pagrįstą efektyvumą ir patikimumą. Pasistenkite neeikvoti laiko ir energijos dvejonėms, o pasirinkus kryptį, susitelkti į bendradarbiavimą ir pasitikėjimą gydytoju. Įsiklausykite į savo artimą sergantįjį, leiskite jam apsispręsti, gerbkite jo pasirinkimą, palaikykite jį – to jam labiausiai reikia.

Dažnai, nustojus neigti realybę, pereinama į pykčio etapą, nes liga šeimoje atneša daug pokyčių: griūna planai, galbūt reikia daug laiko ir pastangų rūpintis sergančiu, o gal, kad ir kiek stengiamasi, jaučiamas bejėgiškumas prieš ligą. Kartais nėra lengva išbūti šalia sergančiojo, nes išvargintas ligos jis būna niūrus, dirglus, piktas. Dažnai atsisakoma savo poreikių, kai viskas sukasi apie sergantį žmogų. Atrodo, kad prarasta gyvenimo kontrolė, iš bejėgiškumo kyla pyktis, klausimas „kodėl? Už ką mums tai?“

Kaip padėti sau: pyktis – natūrali emocinė reakcija, tad nekaltinkite savęs, bet ir neužsibūkite tame. Įvardinus savo jausmus ir mintis tampa aiškiau, kaip su tuo tvarkytis. Pyktis rodo po juo esantį nepatenkintą poreikį, taigi išsiaiškinus mintį, dėl ko pykstate, paieškokite išmintingo atsakymo. Pavyzdžiui, jei mąstote: „Aš nieko daugiau nebegaliu padaryti, pavargau, niekas nesikeičia…“, pagalvokite, ar atpažįstate situacijos kontrolės poreikį, tarsi mes turėtume galią viską sutvarkyti, įveikti, išspręsti? Ir gal tuomet leiskite sau priimti žmogiškų galimybių ribas, kuomet darote tiek, kiek galite, ir tai jūsų artimam sergančiam žmogui labai svarbu.

Jei kyla pyktis dėl savo nerealizuojamų darbų, asmeninių reikalų, leiskite sau pasirūpinti ir savimi. Juk kai pats jausitės geriau, geriau pasirūpinsite ir kitais. Nebūkite vienas su savo sunkumais ir neigiamais jausmais, kalbėkitės su artimaisiais, dalinkitės darbais.

Pasistenkite dėl artimojo ligos šeimą ištikusios krizės nevertinti kaip likimo neteisybę, nesuasmeninti to ir pamėginti pažvelgti kiek plačiau. Žmogaus gyvenime nuolat kažkas vyksta, patiriamas tiek džiaugsmas, tiek sunkumai, tiek sėkmė ir praradimai, tiesiog tokia žmogaus būtis. Yra dalykų, kurių neduota pasirinkti, tačiau visada galima rintis, kaip priimti duotybę: jausti bejėgiškumą ir pykti, ar žiūrėti į galimybę daryti tai, kas šioje situacijoje įmanoma ir prasminga.

Mažėjant pykčiui, dažnai žengiama į derybų etapą, kuomet liga suvokiama, bet vis dar ieškoma, kaip išvengti to, kas nutiko. Kartais prisiimami pasižadėjimai, kažko atsisakymai vardan artimojo sveikatos, siekiama išpildyti praeities pažadus, skiriamas ypatingas dėmesys, atsisakant savo poreikių. Tokiu būdu, iš dalies ar sąmoningai prisiimama nereali atsakomybė už artimojo ligą, pasveikimą. Tačiau toks santykis su realybe kelia daug įtampos, nusivylimo ir ilgainiui sekina.

Kaip padėti sau: priimkite žmogiškas atsakomybės ribas, leiskite veikti gamtos dėsniams, tačiau susitelkite į savo žmogiškas galias mylėti, atjausti, rūpintis. Jūs negalite padaryti, kad brangus žmogus pasveiktų, bet galite padaryti tai, kas palengvina jo kasdienę būtį. Nereikalaukite iš savęs per daug, kartais tereikia visiškai paprastų – ypatingų dalykų: išklausyti, atspindėti jausmus, kartu patylėti, kartu išgyventi dabarties momentą, išpildyti tikruosius dabarties poreikius.

Įsisąmoninus realybę, dabartį, pokyčius, ateina depresijos etapas. Liūdima dėl to, ko nebebus, prarastos ramybės, saugumo, džiaugsmo, dėl kartu neįgyvendintų planų, kas turėjo, galėjo būti. Galbūt dėl aplinkybių, pakitusių asmeninių planų, veiklos, bendravimo su kitais žmonėmis. Galbūt, dėl besikeičiančių pareigų, vaidmenų ir atsakomybės.

Kaip padėti sau: labai svarbu pastebėti, į kokį minčių, jausmų ratą įsisukote, ką galvojate apie dabartį ir ateitį, kas palaiko liūdesį, kokie jūsų poreikiai nepatekinti. Leiskite sau suabejoti niūriomis mintimis, apžiūrėkite, kuo ši situacija prasminga, ko ji išmokė, kuo sustiprino, ką atradote. Atjauskite save, pastiprinkite, pasirūpinkite savimi, kaip galite geriausiai. Neužsisklęskite su savo išgyvenimais, dalinkitės su kitais šeimos nariais, artimaisiais, pajauskite bendrystę. Įsitraukite į sergančių artimųjų tarpusavio palaikymo grupes. Nelaukite tik didelio palengvėjimo, pasimėgaukite kiekviena laisva, gražia, šviesia akimirka, susikurkite jas. Pagal galimybes leiskite sau pasimatyti su draugais ir gerai praleisti laiką, tęsti jums svarbią veiklą. Planuokite ateitį, nelyginkite su tuo, kas buvo ir kaip „turėjo“ būti, kurkite ją šiandien jau kitaip.

Ilgainiui ateina suvokimas, kad žmogaus pažeidžiamumas yra natūrali gyvenimo dalis. Tikrovės priėmimas atspindi nueitą augimo kelią, atsivėrimą patirčiai ir pasirengimą gyventi su tuo, kaip yra. Taip pat, galimybę pasitikrinti vertybes, atsirinkti, kas svarbu šiandien, ir apsispręsti, kaip įprasminti šį laiką su savo artimu sergančiu žmogumi. Liga tarsi sustabdo įprastą skubėjimą ir paskatina daugiau laiko skirti vieni kitiems, įsiklausyti ir atsiskleisti.

Kaip padėti sau ir artimajam:

• Slaugant sergantįjį galima sukurti ypatingai artimą ryšį. Tai nėra vien papildomi rūpesčiai ir sunkumai, tai taip pat ir galimybė natūraliai išreikšti meilę, rūpestį, švelnumą. Užuot leidęsi į gailestį ir gailėjimąsi, galima leistis į malonius prisiminimus, kurti mažus kasdienius malonumus, kartu nuveikti tai, kam pritrūkdavo laiko. Svarbu mokytis džiaugtis gyvenimu net ir sunkiausiose situacijose.
• Kalbėkitės visi kartu, klauskite paties sergančiojo, ką jis norėtų patirti, ką galite kartu nuveikti, kokią svajonę įgyvendinti. Žadinkite smalsumą, džiaugsmą. Neįsitraukite į nuolatinį mąstymą vien apie ligą, gydymą, procedūras. Tačiau ir nedemonstruokite perdėto optimizmo, rinkitės nuoširdų, natūralų abipusį bendravimą.
• Išklausykite ir įsiklausykite. Nors kartais nėra lengva išbūti su sergančiojo išgyvenimais, tačiau jam tai labai svarbu. Nesijauskite privalantys kažką pakeisti, išspręsti, kad to nebūtų, tiesiog leiskite išsikalbėti. Dažnai nerimaujama, kad nepavyks rasti tinkamų žodžių paguosti, bet dažnai pakanka nuoširdaus artumo šalia.
• Klauskite apie konkrečią pagalbą, paaiškinkite, kad žinodami, jausitės geriau nei spėliodami. Neužgožkite sergančiojo perdėta globa ir rūpesčiu, palaikykite jo savarankiškumo jausmą, tarkitės ir palikite laisvę apsispręsti, gerbkite jo pasirinkimus.
• Pasirūpinkite ir savo paties poreikiais. Kartais sergančiojo slauga reikalauja fizinių jėgų ir ištvermės, tad svarbu palaikyti bei laiku atstatyti jėgas. Baziniai dalykai kūnui – miegas, poilsis, valgis, pabuvimas gryname ore. Svarbūs dalykai emocinei savijautai – atokvėpio akimirkos, kuomet galėtumėte sau tinkamiausiais būdais pasikrauti pozityvios energijos (pokalbis su draugu, pasivaikščiojimas, gera knyga, filmas…)
• Jei sunku susitvarkyti su savo jausmais, paklauskite savęs, kas su manimi vyksta, su kuo negaliu susitaikyti, ko bijau, pykstu, liūdžiu? Įsisąmoninkite savo mintis, jausmus, leiskite sau atvirai pažvelgti į realybę, su atjauta pasirūpinkite savimi, kaip geriausiai galite gyventi visaapimantį gyvenimą. Jei pačiam vienam nepavyksta, kalbėkitės su draugais, artimaisiais, tą patį patyrusiais žmonėmis, kreipkitės į psichologą ar psichoterapeutą, kad padėtų susivokti pokyčiuose ir įprasminti dabartį.