Artimojo mirtis

Vaiko mirtis yra vienas skaudžiausių dalykų, kuris gali nutikti šeimai. Dauguma tėvų niekada negali pamiršti mirusių savo vaikų, nesvarbu, kokiame amžiuje jie mirė. Vaiko netektis sukelia didžiulį neteisybės jausmą – dėl prarasto gyvenimo, neišsipildžiusių svajonių ir beprasmių kančių. Tėvai gali jausti atsakomybę už vaiko mirtį net ir tais atvejais, kai tai nutiko ne dėl jų kaltės ar kai jie padarė viską, ką galėjo. Tėvams taip pat gali atrodyti, jog prarado esminę savo tapatybės dalį, tai gali palikti didelę, tuščią erdvę viduje. Šios tuštumos išgydymas gali užtrukti ilgai.

Gedėjimą kiekvienas išgyvena savaip. Vyrai ir moterys sielvartą neretai jaučia skirtingai, dėl to po vaiko netekties dažnai kyla vienas kito nesupratimas ir nesusikalbėjimas. Moteris dažniau verkia, kalba apie savo sielvartą ir prašo aplinkos pagalbos, jos sielvartas yra aiškus ir matomas. Tačiau vyras gali liūdėti pats vienas, nenorėti kalbėti apie savo praradimą, praleisti daugiau laiko darbe, toli nuo namų, kad išvengtų prisiminimų. Toks elgesys gali kilti dėl noro apsaugoti savo šeimą, nežinojimo, kaip parodyti savo jausmus, baimės pasirodyti silpnam. Vyrai dažnai bando įveikti sielvartą patys ir nesikreipia pagalbos. Mamai gali atrodyti, kad tėvas nėra toks nusiminęs dėl vaiko mirties kaip ji, kad jam nerūpi, dėl to kyla pyktis. Na, o tėvas jaučia, kad mama yra pernelyg emocinga, todėl vengia klausytis apie jos jausmus, jam atrodo, kad taip ji niekada neįveiks savo sielvarto. Neretai tokioje situacijoje vyras jaučiasi atstumtas ir pamirštas. Žmona nebesidomi, kaip jam sekasi, net ir aplinkiniai jo klausinėja ne apie jo savijautą, o kaip ji laikosi, nes mama gedi emocingai ir demonstratyviai. Tėvo užgniaužti jausmai kaupiasi, šeimos ryšys silpnėja, didėja skyrybų ir priklausomybių rizika. Be to, vyrui būna sunku gedėti, jei vaikas prarandamas dar iki gimimo. Mamai negimęs kūdikis jau yra labai artimas, nes ji nešioja kūdikį savo kūne, jaučia jo judesius.

Tikrai nėra teisingo ar neteisingo būdo, kaip turi gedėti vaiką praradę tėvai. Gerai yra parodyti savo skausmą ir sielvartą įvairiais būdais, tiek liūdint vienam, tiek pasidalinant savo jausmais. Būkite kantrūs ir rūpestingi vienas kitam, pabandykite kalbėti apie savo mintis ir jausmus ir kartu pasidalinti prisiminimais apie vaiką. Laikui bėgant skausmas palengvėja, atrandama ramybė ir vėl yra jėgų galvoti apie ateitį.

Tėvų netektis gali sukelti stiprų emocinį sukrėtimą vaikams, nes parandamas itin artimas žmogus, su kuriuo buvo praleista daug laiko ir užmegztas stiprus ryšys. Tėvų netektis paveikia nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus yra vaikai. Tačiau netekus vieno iš tėvų ar abiejų anksti, iki 15 metų, laikinai pablogėja emocinė būklė bei padidėja psichikos ligų atsiradimo tikimybė suaugus.

Intensyvus gedėjimas tęsiasi apie pusmetį, bet ir po to pirmus metus ar net ilgiau protarpiais gali užplūsti stiprūs jausmai ir prisiminimai. Po tėvų netekties paprastai jaučiamas ilgesys, liūdesys, verksmingumas, dažnai užplūstantys prisiminimai, kurie gali eiti kartu su apgailestavimu ar kalte, kad ne viską tinkamai padariau. Netekus abiejų tėvų, dažnam gyvenimas jau neatrodo toks pat kaip anksčiau, nes nebėra tų žmonių, kurie mus myli ir bent jau simboliškai „apsaugo“ nuo įvairių negandų. Net jei miręs gimdytojas nebuvo mylintis ir geras, gedėjimas gali būti pakankamai stiprus, kadangi netenkama galimybė, kad santykiai susitvarkys. Be to, kuo daugiau turėjome negatyvių jausmų prarastajam, tuo yra didesnė sunkaus, patologinio gedėjimo tikimybė. Sunkesnis gedėjimas būna ir tada, kai nėra emociškai atsiskirta nuo tėvų, kai tėvai miršta staiga, netikėtai, taip pat kai netenkama abiejų tėvų vienu metu. Kaip rodo duomenys, dukros labiau gedi praradusios motiną, o sūnums yra sunkiau pakelti tėvo netektį.

Gedėti lengviau, prasmingiau gali padėti tėvų nebaigtų darbų tęsimas, prisiminimų užrašymas, tėvų daiktų naudojimas ar mamos papuošalų nešiojimas.

Sutuoktinio ar partnerio netektis yra skaudus smūgis visai šeimai. Sutuoktiniui tenka ne tik pačiam įveikti emocinius sunkumus bei galimus didelius finansinius, buitinius pokyčius gyvenime, tačiau ir padėti tėčio ar mamos netekusiems vaikams.

Kai miršta sutuoktinis, pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Gedėjimo metu gali kilti sąstingio, sukrėtimo, baimės jausmai, didelis ilgesys ir sielvartas, kaltės graužatis dėl to, kad esate gyvas. Tam tikru gedėjimo momentu gali kilti pyktis ant mirusiojo, nes jis jus paliko vieną tvarkytis su visomis problemomis. Visi jausmai yra normalūs, nėra teisingo ar neteisingo gedėjimo būdo.

Laikui bėgant savo sutuoktinio ilgesys niekur nedingsta, tiesiog susilpnėja, stiprus skausmas sumažėja. Kai kurie žmonės pasijaučia geriau anksčiau nei tikisi. Kitų gedėjimas gali užtrukti ilgiau. Būsena svyruoja, būna gerų ir blogų dienų. Kai yra daugiau gerų dienų nei blogų, reiškia, jau palengvėjo. Kai sutuoktinis ir visa šeima atsigauna nuo praradimo – pradeda bendrauti su draugais, pramogauti, juoktis – neretai kyla kaltės jausmas, kad gyvenimas juda toliau net ir išėjus mylimam žmogui. Svarbu suprasti, kad tai yra universalus, visiems būdingas jausmas.

Artimojo netekimas dėl savižudybės gali būti viena sunkiausių gyvenimo patirčių. Po bet kurio mylimo žmogaus mirties jaučiami liūdesio ir vienatvės jausmai, patiriant artimojo savižudybę, dažnai dar yra lydimi kaltės, sumišimo, atstūmimo, gėdos, pykčio. Kai kuriais atvejais artimieji kaltina save, kad nepastebėjo ženklų ar išprovokavo tokį artimojo sprendimą. Asmenys po artimojo savižudybės turi didesnę riziką susirgti sunkia depresija, potrauminio streso sutrikimu, užsitęsusia gedėjimo forma ar nusižudyti. Prie neigiamų pasekmių nusižudžiusiojo artimiesiems dar prisideda ir didelė visuomenės stigma, dėl kurios žmonės po šios traumos gali nesikreipti labai reikalingos paramos ir gydymo.

Po tokio skausmingo įvykio dažnai artimieji ilgą laiką ieško žmogaus mirties paaiškinimo. Dėl nuolatinių apmąstymų liūdesys ir netekties jausmas gali vis gilėti, nes paprastai nėra aiškaus atsakymo, ką žmogus galvojo ar jautė, kai nusprendė baigti savo gyvenimą. Savižudybės supratimo paieškos dažnai verčia giliau pagalvoti apie savo santykius su asmeniu ir gali padaryti netektį dar gilesnę.

Po artimojo savižudybės kelias savaites ar mėnesius patiriamos intensyvios reakcijos, įskaitant košmarus, prisiminimus, sunkumus susikaupti, socialinį atsitraukimą ir susidomėjimo įprastine veikla praradimą, ypač jei asmuo tapo savižudybės liudininku ar atrado kūną. Reikia būti pasirengus skausmingiems prisiminimams. Jubiliejai, šventės ir kitos ypatingos progos gali būti skausmingi, o jeigu šis skausmas tiesiog nepakeliamas, verta apsvarstyti galimybę pakeisti ar sustabdyti šeimos tradicijas, kurios yra pernelyg skausmingos tęsti.

Nereikia savęs skubinti. Žmogaus praradimas dėl savižudybės yra didžiulis smūgis, o emocinis atsigavimas turi vykti savo tempu. Kiekvienas liūdi savaip. Kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam, todėl nereikia tikėtis, kad gedėjimas greitai praeis ar priekaištauti sau dėl patiriamų jausmų. Jei dėl intensyvių emocijų sunku aplankyti savo prarasto artimojo kapą ar pasidalyti jo mirties detalėmis, verta palaukti, kol bus jėgų tai atlikti. Po mylimo žmogaus savižudybės gali atrodyti, kad gyvenimas baigtas arba niekada nebeteiks džiaugsmo. Priminimai gali kelti skausmingus jausmus net po metų. Tačiau ilgainiui sielvarto intensyvumas mažėja. Supratimas apie sudėtingą savižudybės reiškinį ir kaip susidoroti su stipriu sielvartu bei kitais stipriais jausmais gali padėti išgyti, kartu gerbiant savo mylimo žmogaus atminimą. Gedėjimo patirtys po savižudybės yra skirtingos kiekvienam, tačiau paprastai tai lemia gyvenimo ir požiūrio į save bei į savo santykius su kitais pokyčius. Gedėjimo procesui įsibėgėjus, įprasta, kad žmonės pradeda daugiau dėmesio skirti savo gyvenimo tikslui, savo santykiams, mintims, viltims, įsitikinimams ir ateičiai.