Sunki diagnozė

Išgirdus ligos diagnozę, pirmiausia patiriama psichologinio šoko būsena, trunkanti nuo kelių valandų iki kelių dienų. Jos metu žmogus tarsi sustingsta, lyg suvokia, kas vyksta, bet tuo pat metu jaučia nerealumo jausmą, lyg tai vyktų ne su juo, kaip sapne. Tokiu būdu žmogaus psichika suteikia apsaugą nuo stipraus emocijų srauto, tačiau tokioje būsenoje žmogui sunku mąstyti, jis nepajėgus vertinti, priimti sprendimus, dažniausiai girdi tik neigiamą informaciją, praleisdamas teigiamus dalykus (kad ligą galima gydyti, su liga galima gyventi), neužfiksuoja detalių ir neretai vėliau negali prisiminti iš gydytojo girdėtos svarbios informacijos. Nors išoriškai žmogus gali atrodyti ramus, tačiau viduje kyla daugybė stiprių emocijų: baimė, nerimas, pasimetimas, pyktis, kaltė – jausmai yra neigiami, slepiami, pereinama į neigimo etapą.

Kaip padėti sau: priimkite savo jausmus kaip normalią reakciją į žinią apie diagnozę. Neslėpkite jų nei nuo savęs, nei nuo kitų, dalinkitės su patikimais žmonėmis. Jei vizito pas gydytoją metu jus lydi artimas asmuo, jis gali padėti išbūti emocijas ir prisiminti svarbią informaciją, kurios tuo metu neįsidėmėjote. Jei kažką praleidote, vėliau informaciją pasitikslinkite. Jei su stipriomis emocijomis patys nesusitvarkote, kreipkitės pagalbos į specialistus.

Tai dalinai ar visiškai nesąmoninga apsauginė reakcija, leidžianti išgyventi pirmąsias dienas, blogą žinią suvokiant palaipsniui. Šis etapas gali trukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Žmogus gali suvokti žinią apie ligą, tačiau tikisi, kad gal tai klaida. Jis gali nepripažinti diagnozės, ieškoti kito gydytojo, kitos nuomonės, vengti pasisakyti artimiesiems. Jei žmogus užstringa neigimo etape, jis gali sau pakenkti, atsisakydamas skubiai reikalingo gydymo, gyventi kaip anksčiau, vengdamas bet kokio priminimo apie ligą, nesirūpinti savimi, vartoti alkoholį, rūkyti, niekam nepasisakydamas jaustis vienišas, užsisklęsti. Arba švaistyti laiką ir energiją nuolat ieškodamas kito specialisto ir kitokio galimo gydymo varianto. Neigimui palaipsniui mažėjant, žmogus pamažu atsiveria realybei.

Kaip padėti sau: sustokite ir paklauskite savęs, nuo ko aš bėgu, ko nenoriu išgirsti, priimti, ko bijau? Kaip šioje situacijoje galiu geriausiai savimi pasirūpinti? Susirinkite kuo daugiau informacijos apie ligą, jos gydymą – žinojimas suteikia saugumo jausmą. Pabendraukite su tokia pat liga sergančiais žmonėmis. Skaitykite sėkmės istorijas. Pasirinkite gydytoją ir kurkite tarpusavio pasitikėjimu ir bendradarbiavimu grįstą ryšį – nei jūs, nei jis po vieną sėkmingo gydymo nepasieksite. Taip pat į savo palaikymo komandą įtraukite patikimus žmones, kurie padėtų sunkiais momentais.

Pykčio etapas ateina žmogui suvokus savo ligą, kurios jis nesirinko. Žmogus jaučiasi praradęs gyvenimo kontrolę, negalintis nieko pakeisti, kai liga griauna dabarties ir ateities planus, pyksta ant likimo, Dievo, gydytojų ir kitų sveikų žmonių, ieško kaltų, klausia „kodėl aš?“ Negalėdamas rasti atsakymo, žmogus įsitraukia į nuolatinius apmąstymus, palaikančius neigiamas emocijas. Toks minčių-jausmų-veiksmų ratas niekur neveda, todėl pykčio etape galima užstrigti labai ilgai.

Kaip padėti sau: labai svarbu neslopinti jausmų, išsikalbėti apie jaučiamą pyktį, neteisybę, bejėgiškumą. Nustoti kelti neprasmingą klausimą „kodėl?“, nes pasaulyje yra dalykų, kurie nėra žmogaus pasirenkami, kontroliuojami, jie tiesiog nutinka. Žmogus neapsaugotas nuo ligų, tačiau pakankamai stiprus prisitaikyti kintančiose gyvenimo sąlygose. Užuot įsitraukus į pyktį palaikančias mintis, atjauskite save, įvardinkite savo jausmus, priimkite juos kaip neišvengiamą patirtį šiuo metu, ir pagalvokite, kas dabar palengvintų jūsų pyktį, kas padėtų pasijausti geriau. Siekite susigrąžinti situacijos kontrolės jausmą, remkitės savo stiprybėmis, kurios anksčiau padėjo įveikti sunkumus, semkitės tikėjimo iš ligą įveikusių žmonių istorijų.

Po pykčio ateina derybų etapas, kuomet žmogus stengiasi pakeisti gyvenimą ir išsiderėti sveikatą. Deramasi su Dievu, likimu, gydytojais ir savimi, žadama pakeisti savo gyvenimo būdą, būti geresniu, atlikti „kažką“, kad tik pasveikti. Stebuklo troškimas rodo, kad realybė vis dar nepriimama, dar ieškoma būdų, kaip išvengti to, kas nutiko, kokių nors saugumo garantų. Neretai šiame etape žmonės pasikliauja netradicinės medicinos žinovais, tik čia labai svarbu sau nepakenkti.

Kaip padėti sau: negalvokite apie ligą kaip apie pasekmę, atpildą, bausmę, ką būtų galima stebuklingu būdu ištaisyti. Priimkite žmogaus pažeidžiamumą, kaip gyvajai gamtai būdingą savybę. Užuot vengę susidurti su liga, verčiau ją pripažinti ir pažinti, kad suprastumėte, kaip įveikti. Domėkitės, ieškokite informacijos apie įvairius gydymo būdus kaip pagalbines priemones, tačiau išlaikykite kritišką mąstymą, rinkdamiesi moksliniais tyrimais patvirtintą gydymą ar alternatyvius gydymo metodus, kurių patikimumas ir efektyvumas nėra žinomas. Būtinai konsultuokitės su savo gydytoju.

Kai suvokiama, kad pasveikimo išsiderėti nepavyks, ateina žinojimas, kad su liga reikia susitaikyti, o su tuo neretai prasideda depresijos etapas. Žmogus liūdi, gailisi žlugusios savo ateities vizijos, jaučiasi prislėgtas, bejėgis prieš ligą. Iki šiol gyvenimas buvęs aiškus, nuspėjamas, o dabar tvyro nežinia, laukimas, nerimas. Baugina naujos patirtys, nepažįstamas medicinos pasaulis su savo taisyklėmis ir įvairiomis procedūromis. Nenorima savo emocijomis apkrauti artimųjų arba jaučiatės nesuprastas, o atsitraukus slegia vienatvė. Dažnai depresijos etapas užtrunka ilgiausiai. Ir jeigu liūdesys šioje situacijoje yra visai natūralus, svarbu pastebėti, ar neįsivyrauja abejingumas ir beviltiškumas, kurie labai trukdo sveikti. Tokiai būsenai užsitęsus, reikalinga artimųjų ir specialistų pagalba.

Kaip padėti sau: Svarbu neužgniaužti savo neigiamų jausmų ir minčių. Jei stengsitės jas išstumti, jos sugrįš kitais būdais – per kūno pojūčius, antrines neigiamas emocijas. Jei įsisąmoninsite, galite padėti sau realiau pažvelgti į situaciją ir atrasti adaptyvių atsakymų, sprendimų ir pasirinkimų, kaip gyventi toliau.
Netapatinkite ligos su niūria ateitimi: jei sugriuvo jūsų ateities vizija, planai ir lūkesčiai, tai niekaip nereiškia, kad nebebus nieko gero, gražaus ir džiuginančio. Bus visko, tik kitaip nei tikėjotės. Ir jūsų emocijos priklauso nuo to, į ką nukreipsite savo dėmesį ir mintis.
Jei vienam pačiam tai nepavyksta, neužsisklęskite, pasidalinkite ir priimkite artimųjų, draugų pagalbą, nebijokite kreiptis į specialistus. Dažnai žmonės klaidingai mano, kad iš to nebus jokios naudos, juk psichologas ar psichoterapeutas ligos neišgydys. Tačiau jis gali padėti susidėlioti mintis, iš naujo įprasminti šiandieną, atrasti galimybes kurti kiekvieną savo dieną taip, kaip galima geriausiai.

Galų gale, ateina susitaikymo priėmimo etapas, kuomet liga iš pagrindinės pozicijos pereina į bendrą gyvenimo suvokimą, kad ji tėra viena dalis šalia kitų. Keičiasi santykis su liga, atsisukama į kitas reikšmingas sritis – tarpusavio santykius, šeimą, darbą, kūrybą, save. Dažnai peržiūrimos vertybės, prioritetai, pasirinkimai, keičiasi svajonės, tikslai. Dažnai kasdieniai dalykai įgauna naują prasmę, daugiau laiko skiriama bendravimui, brangiems žmonėms, daroma tai, kam anksčiau trūko laiko. Galima sakyti, kad ligos priėmimo procesas augina žmogų, kuomet ši patirtis leidžia suvokti savo žmogišką prigimtį, pažeidžiamumą ir tuo pat metu galimybę šį pažeidžiamumą įprasminti, priimti duotybę, realybę ir joje kurti pilnavertę dabartį.

Kaip padėti sau gyventi su liga:

• Visą savo dėmesį sutekite į priežastis, kodėl norite gyventi. Tai keičia jūsų kryptį nuo ligos sureikšminimo į išties jums svarbių dalykų išpildymą. Ieškokite būdų, kaip gyventi.
• Tai laikas įsiklausyti į save, išgryninti savo poreikius, atsisakyti nemėgiamų, neprasmingų dalykų, nereikšmingų smulkmenų, atsirinkti, ką norite, galite veikti, su kuo norite bendrauti. Leiskite sau nustebti atradę naujų patirčių.
• Neužsisklęskite, neatsisakykite, neatstumkite. Atviras bendravimas su šeima, artimaisiais padės geriau suprasti vieni kitus. Gal pats metas sušildyti santykius, pajausti bendrystę, sutelktumą.
• Kurkite naujus ryšius, kalbėkite su tais, kurie klausosi ir supranta, bendraukite su tas pačias patirtis išgyvenančiais žmonėmis, dalyvaukite tarpusavio palaikymo grupėse.
• Gal yra dalykų, kuriems vis neturėjote laiko (kartu su vaikais paleisti aitvarą, išmokti prancūzų kalba pasakyti „Aš tave myliu“, pasodinti medį…), gal yra dar nepapasakotų jaunystės istorijų, neišmėgintų veiklų, neaplankytų miestų, neperskaitytų knygų…
• Atsisakykite gyvenimo kontrolės, tačiau kontroliuokite savo mintis.
• Įsigykite sąsiuvinį gražiais viršeliais ir aprašykite jame savo mintis, jausmus, patyrimus, įvykius, įspūdžius, klausimus, įžvalgas, įkvėpimą, idėjas. Kasdien atraskite save.
• Puoselėkite dvasingumą per santykį su savimi, kitais žmonėmis, gamta ar Dievu.
• Priimkite realybę tokią, kokia ji yra, nekaltinkite aplinkybių, būkite dabartyje, pasiimkite ir branginkite tai, ką joje rasite gero ir gražaus.
• Pasirūpinkite savimi:
  • Išlaikykite kiek įmanoma įprastą gyvenimo rutiną arba, jei reikalinga, susikurkite naują – tai padės įprasminti laiko tėkmę.
  • Dalinkitės darbais, nesidrovėkite paprašyti pagalbos, jei per sunku.
  • Patirkite judėjimo malonumą – joga, mankšta, pasivaikščiojimas.
  • Pajauskite sveiko, pilnaverčio maisto skonį.
  • Palepinkite savo kūną švelniu masažu, aromaterapija.
  • Skirkite laiko poilsiui, relaksacijai, meditacijai.
  • Kasdien pasidžiaukite saule, dangumi, medžiais ir gėlėmis, padėkokite gyvenimui…