Įtarus vaiką vartojant psichoaktyviąsias medžiagas, normalu, kad visas mūsų dėmesys yra sutelkiamas tik į jį. Galite pastebėti, kad susirūpinę stebite kiekvieną vaiko judesį ir jaučiate nuolatinį nerimą dėl jo gerovės. Vis dėlto, tam, kad galėtumėte vaikui suteikti reikalingą paramą, labai svarbu nepamiršti pasirūpinti ir savimi, pavyzdžiui, savo emocine būkle – tai padės geriau jaustis, stabilizuoti emocijas ir galėsite lengviau spręsti kylančias problemas.
Šioje situacijoje nesate vieni – su panašiais sunkumais susiduria daugybė tėvų. Itin svarbu nepamiršti savęs, savo poreikių ir pasirūpinti savo emocine sveikata. Tai padaryti jums gali padėti kvalifikuoti specialistai, kurie, įsigilinę į jūsų dabartinę situaciją, konsultuos ir palaikys jus viso proceso metu.
Daugeliui gerai pažįstamas vaikų triukas – kreiptis į vieną iš tėvų, kai iš pirmojo išgirsta „ne“. Tačiau geriausių rezultatų galima bus pasiekti, kai jūs ir visi kiti šeimos nariai turės vieningą nuomonę dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prieš kalbantis apie tai su vaiku.
Vaikas gali jūsų paklausti: „Ar esi kada vartojęs narkotines medžiagas?“. Reikėtų atsakyti sąžiningai, mažiau dėmesio nukreipiant į jus ir daugiau susitelkiant į vaiką. Galite atsakyti, kad esate rūkę, vartoję alkoholį ar bandę narkotikus, siekdami pritapti, tačiau supratote, kad noras kitiems įtikti – niekada nėra gera priežastis ką nors daryti. Priminkite vaikui, kad psichoaktyviosios medžiagos visus veikia skirtingai, galbūt jūs neturėjote rimtų pasekmių, tačiau kitiems žmonėms pasisekė mažiau.
Neleiskite savo ankstyvajai patirčiai tapti vaiko psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo pasiteisinimu – susikoncentruokite į vaiko patirtį, stenkitės paaiškinti, kad jums svarbu, jog jis būtų sveikas ir saugus, o tai reiškia, kad turi vengti draudžiamų medžiagų vartojimo.
Jei turite rimtų įtarimų, kad jūsų vaikas vartoja psichoaktyvias medžiagas, tai gali būti rimta priežastis pažeisti vaiko privatumą ir patikrinti jo kambarį ar daiktus. Jei rasite įrodymų, pasistenkite nuspėti įvairius būdus, kuriais vaikas gali neigti atsakomybę, pavyzdžiui, pasakymu „tai ne mano“.
Tikėkitės stiprios neigiamos reakcijos, tačiau išlikite ramūs. Būkite pasirengę išgirsti šokiruojančių dalykų, net akivaizdžių įrodymų neigimo, bandymų jus apkaltinti nepasitikėjimu.
Apgalvokite, kaip atsakysite į audringą vaiko reakciją:
Pagalvokite, kokias taisykles norėtumėte nustatyti ir kokios bus jų pažeidimo pasekmės. Tai gali jums padėti išgryninti pokalbio tikslą ir nustatyti kitus žingsnius. Pakalbėkite su šeima, kad visi būtų pasiruošę įgyvendinti šias taisykles. Nekurkite taisyklių ar bausmių, kurių nesilaikysite. Nepamirškite įdėmiai išklausyti vaiko grįžtamojo ryšio ir minčių – vaikas bus labiau linkęs paklusti taisyklėms, kurias pats padėjo sukurti. Reguliariai aptarkite nustatytas taisykles ir tai, kaip jos veikia kiekvieną iš jūsų.
Pasidomėkite, ar turėjote šeimoje priklausomybės atvejų. Svarbu vaikui paaiškinti, kad priklausomybės ligų atvejai šeimoje padidina tikimybę kitiems šeimos nariams išvystyti priklausomybę, taigi vaiko genetika lemia jo pažeidžiamumą šiai ligai, o tai yra rimta priežastis vengti psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo.
Žinia, kad jūsų vaikas galimai vartoja psichoaktyviąsias medžiagas sukelia labai daug emocijų. Geriausias būdas suprasti, kas vyksta ir pasiūlyti pagalbą savo vaikui – kalbėtis. Tad giliai įkvėpkite ir optimistiškai nusiteikite, sukurdami saugią, atvirą ir patogią aplinką pokalbiui su vaiku (daugiau apie tai).
Psichoaktyviosios medžiagos gali itin stipriai paveikti paauglio smegenų vystymosi raidą, tad reikia nieko nelaukiant pasitelkti pagalbą. Laiku pastebėjus paauglio eksperimentinį vartojimą ir suteikus jam reikiamas žinias ir pagalbą, priklausomybės išsivystymo rizika mažėja. Jei turite pagrindo manyti, kad jūsų vaikas eksperimentuoja arba reguliariai vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, nedvejodami kreipkitės į artimiausią socialinių ir psichologinių paslaugų įstaigą ir pasitarkite su specialistais.
Parengta bendradarbiaujant su: Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentu,
Respublikiniu priklausomybės ligų centru ir dr. Justina Kymantiene